1523 m. žiema
Ištrėmus Aną likau vienintelė Boleinų mergina visame pasaulyje. Kai karalienė nutarė vasaroti su princese Marija, dvaro vasaros kelionės metu visą procesiją vedžiau aš su karaliumi. Mes praleidome nuostabią vasarą kartu jodinėdami, medžiodami, kiekvieną vakarą šokdami, o kai dvaras lapkritį grįžo į Grinvičą, aš pakuždėjau karaliui, kad nebesergu ir nešioju jo kūdikį.
Viskas kaipmat pasikeitė. Gavau naujus kambarius ir tarnaitę. Henrikas atnešė storą kailinį apsiaustą, kad nė akimirkos nežvarbčiau. Į mano kambarius ėjo pribuvėjos, žolininkės, pranašautojos, ir visų buvo klausiama: „Ar tai berniukas?”
Dauguma atsakė teigiamai, už tai buvo apdovanotos auksinu. Viena ar dvi keistuolės, ištarusios „ne”, pamatė rūgščią karaliaus miną. Motina atleido mano suknelės kaspinus, ir naktimis nebegalėjau keliauti į karaliaus lovą. Turėjau gulėti viena ir melstis tamsoje, kad išnešiočiau jo sūnų.
Karalienė skausmo sklidinomis akimis stebėjo augantį mano pilvą. Žinojau, kad ji irgi praleido mėnesines, bet niekam nekilo įtarimų, kad ji pastojo. Ji šypsojosi per kalėdines puotas ir karnavalus, dovanojo mielas dovanas karaliui. O po dvyliktosios nakties karnavalo, kai tapo aišku, kad viską reikės atskleisti, karalienė pasiūlė jam susitikti be liudininkų ir, suradusi drąsos, pažvelgusi tiesiai į veidą, pasakė, kad ji nebeserga jau visą sezoną ir yra nevaisinga.
— Pati man pasakė, — tą naktį kalbėjo pasipiktinęs Henrikas. Aš buvau jo miegamajame, susisupusi į storus kailinius, su pakaitinto vyno taure rankoje, atkišusi basas kojas į liepsnojantį židinį. — Pasakė man be mažiausios gėdos!
Aš nieko neatsakiau. Ne man sakyti karaliui, kad beveik keturių dešimčių sulaukusiai moteriai nėra gėda nebekraujuoti. Niekas geriau už jį nežinojo, kad jeigu karalienė būtų galėjusi išmelsti, karališkoji šeima būtų turėjusi tuziną vaikų, vien berniukų. Bet jis viską pamiršo. Dabar jam rūpėjo tik tai, kad žmona nedavė to, ką privalėjo. Vėl pamačiau tą tūžmingą pasipiktinimą, kuris apima karalių nusivylus.
— Vargšelė, — tariau.
Jis pervėrė mane pasipiktinusiu žvilgsniu.
— Turtuolė, — pataisė. — Vieno iš turtingiausių Europos vyrų žmona, Anglijos karalienė, ir už tai nepadariusi nieko daugiau, kaip tik pagimdžiusi vieną vaiką, ir tai mergaitę.
Linktelėjau. Nebuvo prasmės ginčytis su Henriku.
Jis pasilenkė prie manęs ir švelniai uždėjo ranką ant mano pilvuko.
— O jeigu mano berniukas yra čia, jis turės Kerio pavardę, — pasakė. — Kokia iš to nauda Anglijai? Kokia nauda man?
— Bet visi žinos, kad jis jūsų, — atsakiau. — Visi žinos, kad jūs pradėjote vaiką su manimi.
— Bet man reikia teisėto sūnaus, — nuoširdžiai atsakė, lyg aš, karalienė ar kokia kita moteris galėtų padovanoti jam sūnų vos tik panorėjusi. — Aš privalau turėti sūnų, Mere. Anglijai reikia mano įpėdinio.